Turbokompresorius, kasdienėje kalboje paprasčiausiai vadinamas turbina, buvo išrastas šveicarų inžinieriaus Alfred Büchi. Išradimas užpatentuotas 1905m., o pirmieji dyzeliniai varikliai laivams bei lokomotyvams, buvo pradėti montuoti 1920m. Panašiu metu turbokompresoriai pradėti naudoti ir lėktuvuose.
- Pirmasis turbodyzelinis variklis sunkvežimyje – 1938 m.
- Pirmasis serijinis automobilis su turbobenzininiu varikliu – 1962 m., Oldsmobile Cutlass Jetfire
- Pirmieji serijiniai automobiliai su turbodyzeliniais varikliais – 1978m. Mercedes Benz 300SD bei Peugeot 604
- Beveik visi šiuolaikiniai automobiliai su dyzeliniais varikliais turi turbokompresorių
Kaip byloja pats pavadinimas – turbokompresorius susideda iš dviejų komponentų, sujungtų tarpusavyje – turbinos ir kompresoriaus.
Turbinos pagrindinės dalys – metalinis korpusas ir rotorius (sparnuotė). Šios detalės gaminamos iš karščiui atsparių medžiagų. Išmetamosios dujos iš variklio išmetimo kolektoriaus patenka į turbinos kanalą, kuris palaipsniui siaurėdamas, tas dujas pagreitina, o sraigės formos korpusas jas nukreipia į sparnuotę, kuri įsisuka iki įspūdingo greičio (gali siekti kelis šimtus tūkstančių apsisukimų per minutę). Apsisukimų greitis priklauso nuo turbinos dydžio – mažos turbinos sukasi greičiau.
Kompresorių taip pat sudaro korpusas ir rotorius, tačiau jų gamybai nereikalingas ypatingai atsparus metalas, nes oras, patenkantis į kompresorių, būna vėsesnis nei išmetamosios dujos. Kadangi kompresoriaus ir turbinos rotoriai tvirtai sujungti ašimi, jų sukimosi greitis vienodas. Besisukdamas kompresoriaus rotorius „pompuoja“ orą į variklį, tačiau dėl slėgio bei trinties jis smarkiai įkaista. Karštas oras nėra toks naudingas, kadangi tame pačiame tūryje, oro molekulių skaičius yra mažesnis, nei šalto oro. Tad atvėsinimui naudojamas aušintuvas, dar žinomas kaip interkūleris. Atvėsintas oras patenka į variklį, taip jam suteikdamas papildomos galios.